Žinomas fizikas Michio Kaku, vienas didžiausių stygų teorijos autoritetų, iš naujo apibrėžė „neįmanomumo“ sąvoką – taip jis mėgina numatyti fizikos ir mokslo ateitį. Iš esmės jis padalino „neįmanomus“ dalykus į tris klases:
Pirmos klasės „neįmanomumai“ – tai, ko mes negalime dabar, tačiau galėsime po šimtmečio;
Antros klasės „neįmanomumai“ – ko negalime dabar, ir negalėsime bent tūkstantmetį;
Trečios klasės „neįmanomumai“ – ko mes niekada negalėsime pasiekti – remiantis dabartiniu pasaulio suvokimu.
Ypač stebina tai, kad ribota teleportacija, robotai–humanoidai, jėgos laukai, telepatija ir erdvėlaiviai, gebantys keliauti į tolimas planetas, anot Kaku, priklauso pirmajai „neįmanomumo“ klasei. Tuo sunku patikėti, tačiau XIX amžiaus mokslininkai, ko gero, būtų taip pat skeptiškai reagavę į interneto, lėktuvų, skriejančių trigubai greičiau, negu garsas bei atominės bombos idėjas.
Dar labiau neįtikėtina tai, kad, nors Michio Kaku neturi jokių įrodymų, kad šiuos dalykus pasieksime, jis turi įrodymų, kad greitai turėsime technologiją, kuri gali mums leisti šiuos dalykus įgyvendinti.
Antrajai kategorijai Kaku priskiria keliones didesniu, negu šviesos greitis, greičiu ir laiko mašinas – šie įrenginiai yra ties mūsų žinojimo riba ir jų įgyvendinimas gali užtrukti milijonus metų.
Trečiajai kategorijai žymus fizikas priskyrė perpetuum mobile (amžinąjį variklį) ir, ironiškai, gebėjimą numatyti ateitį.